Pomirtinis gyvenimas kelia nerimą beveik visiems, gyvenantiems šioje žemėje. Kai kurie žmonės bijo mirties, manydami, kad tai tarsi užmarštis. Žmogus galvoja, kad užsimerks ir užmigs ir daugiau nebepabus, o už miego šydo – tik tamsa be pradžios ir pabaigos. Kažkas galvoja kitaip, manydamas, kad mirtis – ne pabaiga, o tik pradžia naujo kelio, kurio ypatybės tiesiogiai priklausys nuo to, kaip žmogus gyveno Žemėje. Nežinoma, kas tiksliai yra pomirtinis gyvenimas, tačiau yra nemažai įrodymų, įrodančių, kad tai dar ne pabaiga.
1. Elektroninio balso fenomenas
Elektroninio balso fenomenas yra mistinis reiškinys, kai įrašuose girdimi žmonių balsai ar triukšmas. Taigi 1959 metais Friedrichas Jurgensas įrašė paukščių balsus į juostelę. Įrašant neįvyko nieko neįprasto, tačiau klausydamas įrašų Jurgensonas, be paukščių balsų, juostoje aptiko ir pašalinio vyriško balso įrašą norvegų kalba. Jurgensonas buvo tikras, kad įrašymo metu šalia nebuvo žmonių, todėl nusprendė, kad magnetofonas netyčia įrašė transliaciją iš vienos Norvegijos radijo stočių. Pasiteiravęs jis išsiaiškino, kad tą dieną, kai padarė įrašą, nė viena Norvegijos radijo stotis netransliavo panašaus turinio programų. Tada Jurgensonas pradėjo atlikti eksperimentus, siekdamas ištirti šį reiškinį. Netrukus jam net pavyko užmegzti ryšį su velione mama.
Įdomus faktas: 2005 metų filme „White Noise“ aprašomas šis reiškinys, kai pagrindinis veikėjas radijo ryšiu bando susisiekti su neseniai mirusia žmona.
2. Eksperimentai su negyvojo kūno svoriu
1907 m. daktaras Duncanas McDougallas paguldė šešis mirštančius žmones ant specialiai pagamintos lovos, kuri buvo labai jautri skalė. Tada jis juos pasvėrė prieš mirtį ir iškart po mirties. Kiekvienas pacientas numetė maždaug 21,3 gramo svorio. Anksčiau Duncanas atliko tą patį eksperimentą su 15 panašios būklės šunų, tačiau tai nebuvo patvirtinta, nes nebuvo aptikta jokių svorio pokyčių. Gydytojas visus savo tyrimus sujungė į teoriją, kad žmogus turi sielą, o šuo – ne.
Įdomus faktas: McDougallo skundai jo dienoraštyje dėl nesugebėjimo rasti šunų, mirštančių dėl natūralių priežasčių, sukėlė įtarimą, kad jis juos nuodija. Ir dar vienas dalykas: šios patirtys įkvėpė filmą „21 gramas“ su Šonu Pennu.
3. Eksperimentas „Dievo šalmas“
Dievo šalmas – nurodo prieštaringai vertinamą Michaelo Persingerio neuroteologijos (nervų reiškinių koreliacijų tyrimo) eksperimentą, kurio metu ant tiriamojo galvos buvo uždėtas konvertuotas sniego motociklo šalmas. O prietaiso skleidžiami magnetiniai laukai stimuliavo jo smegenis. Persingeris teigė, kad šioje valstybėje žmonės matė ryškias šviesas, mirusius artimuosius ir net Dievą. Mokslininkas Richardas Dawkinsas, žinomas dėl ateistinių pažiūrų ir religijos kritikos, savo noru pasiūlė patikrinti įrenginį. Vėliau jis BBC prisipažino, kad buvo labai nusivylęs, kad jam nepavyko užmegzti ryšio su kosmosu ar susitikti su jokia dvasine esybe.
Įdomus faktas: Persinger patikino, kad maždaug 80% tiriamųjų jautėsi kaip Dievas, kiti jautė ar matė mirusius žmones.
4. Filipo vaiduoklių eksperimentas
Aštuntojo dešimtmečio pradžioje Filipo eksperimentą atliko Psichikos tyrimų draugija Toronte. Eksperimento tikslas buvo išsiaiškinti, ar koncentruotos grupės pastangomis gali atsirasti dirbtinai išgalvotas istorinis personažas. Tyrėjai pavadino vaiduoklį Filipu, sugalvojo jo asmenybę, sugalvojo jo išvaizdą ir charakterį, netgi nupiešė jo portretą. Aštuoni dalyviai taip pat išmoko atmintinai išgalvotą biografiją ir sužinojo laikotarpį, kuriuo Filipas turėjo gyventi. Sesijos nedavė rezultatų iki 1973 m., kai Filipas susisiekė. Tai pasireiškė beldžiant į stalą. Per kitus mėnesius grupė su juo bendravo naudodama 1 paspaudimą „taip“ ir 2 paspaudimus „ne“, leisdama jiems iš tikrųjų protingai pasikalbėti su savo vaiduokliu.
Įdomus faktas: tyrime buvo padaryta keista išvada, kai vienas iš dalyvių pasakė Philipui, kad jis tiesiog sugalvotas. Po to visi ryšiai nutrūko.
5. „Vaiduoklių medžiotojai“
„Vaiduoklių medžiotojai“ – realybės šou, TV3 eteryje pasirodęs 2004 m. Televizijos laidoje tyrėjų komanda nuvyko į vietas, kurios, kaip pranešama, buvo persekiojamos. Norėdami nustatyti jų vietą, įgula eksperimentavo su Geigerio skaitikliais, EMF (elektromagnetinio lauko) skaitytuvais, infraraudonųjų spindulių ir naktinio matymo kameromis, rankinėmis skaitmeninėmis vaizdo kameromis, skaitmeniniais garso įrašymo įrenginiais ir nešiojamaisiais kompiuteriais. Ghostbusters teigė padarę keletą gerų vaiduokliškų būtybių, kelioms sekundėms pasirodančių prieš kameras, įrašų.
Įdomus faktas: programos kritikai ir skeptikai atkreipia dėmesį į mokslinės metodologijos ir kritinės patirties stoką atliekant tyrimus, taip pat į abejotinus gamybos aspektus, įskaitant redagavimą.
6. Harry Houdini slaptas kodas
Houdini magijos ir burtų patirtis leido jam atskleisti daugybę vadinamųjų mediumų, kurie sėkmingai apgavo mokslininkus ir akademikus. Bijodamas, kad spiritistai po mirties neišnaudotų jo įvaizdžio, žmonai paliko specialų slaptą kodą. Dešimt žodžių buvo atsitiktinai atrinkti iš Conano Doyle'o parašyto romano, kuriais jis bendraudavo po mirties. 1926 m. spalio 31 d. Houdini draugas gerbiamas Arthuras Fordas teigė susisiekęs su Houdini ir jo mirusia motina per seansą. Tačiau daugelis mano, kad Fordo ir Houdini žmona (kuri sirgo ir vartojo alkoholį) sumanė sukurti įspūdį, kad Houdini dvasia kontaktuoja.
Įdomus faktas: Houdini žmona Bess dešimt metų rengė seansus Helovino proga, bet Houdini niekada nesusisiekė.
7. „Eksperimentai su pomirtiniu gyvenimu“
Arizonos universiteto psichologijos profesorius Gary Schwartzas 2002 metais parašė knygą „Eksperimentai su pomirtiniu gyvenimu“. Savo tyrimuose jis naudojo medijas ir žmones, kurie neseniai neteko artimųjų. Tikslas buvo išsiaiškinti, ar yra gyvenimas po mirties. Medijai tuoj pat prasidėtų labai konkrečiais faktais apie mirusįjį, kad skeptikai savo darbų nevadintų sukčiavimu, šaltu skaitymu ir laimingu spėjimu. Pirmieji rezultatai parodė, kad terpės buvo teisingos apie 77-95%. Vidutinis efektyvumo koeficientas buvo 83%. Siekdamas atmesti sėkmingus spėjimus, Schwartzas sukūrė antrą kontrolinę 68 studentų grupę iš Arizonos universiteto. Tačiau efektyvumo koeficientas buvo tik 36%.
Įdomus faktas: kai toks didžiulis vidurkio skirtumas pribloškė žiniasklaidos priemones, Schwartzas teigė, kad statistinė tikimybė gauti teisingus duomenis buvo 1 iš 10 mln.
8. Williamo Crookeso eksperimentas
Sir William Crookes buvo anglų chemikas ir fizikas, studijavęs Karališkajame chemijos koledže Londone. Crookesas susidomėjo spiritizmu po jo brolio mirties 1867 m., būdamas 21 metų. 1870 m. Crookesas nusprendė imtis mokslinio požiūrio į spiritizmą. Sąlygos, kurias jis kėlė mediumams ir mentalistams, buvo gana griežtos: „Eksperimentai turi būti atliekami mano namuose, dalyvaujant mano pakviestiems liudininkams ir visiškai laikantis visų mano reikalavimų; Taip pat pasilieku teisę naudoti bet kokią įrangą. Crookesas teigė savo akimis stebėjęs vaiduokliškų ir apčiuopiamų figūrų atsiradimą, levitacijos reiškinį, girdėjęs paslaptingus balsus, matavęs terpės svorio netekimą išsilaisvinus ektoplazmai ir užfiksavęs užrašų atsiradimą ant skalūnų, tiems nedalyvaujant. pateikti. 1874 metais Williamas Crookesas padarė išvadą, kad reiškinių negalima paaiškinti ir reikia atlikti tolesnius tyrimus.
Įdomus faktas: Dauguma mokslininkų spiritizmą laikė sukčiavimu, o kai Crookesas atliko panašų eksperimentą, iškilo klausimas dėl jo pašalinimo iš Karališkosios draugijos draugijos.
9. Reinkarnacijos eksperimentai
Australų psichologas Peteris Ramsteris 1983 metais sukūrė dokumentinį filmą „Reinkarnacijos eksperimentai“. Eksperimentų metu jis rado labai įtikinamų praėjusių gyvenimų įrodymų. Viena iš filmo herojių prisiminė savo ankstesnį gyvenimą per Prancūzijos revoliuciją. Transe ji kalbėjo prancūziškai be akcento, suprato ir atsakinėjo į klausimus, taip pat žinojo pasikeitusius gatvių pavadinimus, kuriuos galima rasti tik senuose žemėlapiuose.
10. Scholeso eksperimentas
1993 m. keturi psichikos tyrinėtojai ir stebėtojai atliko keletą eksperimentų Norfolko Scole kaime. Per penkerius metus jie atliko daugiau nei 500 skirtingų eksperimentų, kurių metu juostoje buvo užfiksuota daugybė nuostabių reiškinių, tarp kurių nuostabiausiais laikomos ryškios šviesos ir eterinės būtybės.
Įdomus faktas: Jamesas Websteris, profesionalus magas, turintis 40 metų patirtį tiriant antgamtinius reiškinius, padarė tokią išvadą apie Scholeso eksperimentą: „Negalėjau aptikti jokių sukčiavimo požymių, ir man atrodo, kad sukčiavimas buvo neįmanomas dėl stebimų reiškinių tipas ir sąlygos, kuriomis jie pasirodė“.
11. Įdomus atsitikimas su kunigu
Vieną dieną Jungtinių Amerikos Valstijų baptistų bažnyčios rektoriumi kunigui nutiko kažkas nuostabaus – vyras automobiliu važiavo namo iš susirinkimo dėl naujos bažnyčios statybos, tačiau link jo atlėkė sunkvežimis. Nelaimės išvengti nepavyko. Susidūrimas buvo toks stiprus, kad vyrą kuriam laikui ištiko koma.
Greitoji pagalba atvyko netrukus, bet jau buvo per vėlu. Vyro širdis neplakė. Gydytojai patvirtino širdies sustojimą atlikę antrąjį tyrimą. Jie neabejojo, kad vyras mirė. Maždaug tuo pačiu metu į nelaimės vietą atvyko policijos pareigūnai. Tarp pareigūnų buvo krikščionis, kuris kunigo kišenėje pamatė kryžių. Jis iškart pastebėjo jo drabužius ir suprato, kas yra priešais jį. Jis negalėjo išsiųsti Dievo tarno į paskutinę kelionę be maldos. Įlipęs į aptriušusią mašiną jis pasakė maldos žodžius ir paėmė vyro, kurio širdis neplakė, ranką. Skaitydamas eiles jis išgirdo subtilų aimanavimą, kuris jį šokiravo. Jis dar kartą patikrino pulsą ir suprato, kad aiškiai jaučia, kaip pulsuoja kraujas. Vėliau, kai vyras stebuklingai pasveiko ir pradėjo gyventi savo senąjį gyvenimą, ši istorija išpopuliarėjo. Galbūt žmogus tikrai grįžo iš ano pasaulio, kad užbaigtų svarbių reikalų Dievo paliepimu. Vienaip ar kitaip, jie negalėjo to moksliškai paaiškinti, nes širdis negali užsivesti pati.
Pats kunigas ne kartą savo interviu sakė matęs tik baltą šviesą ir nieko daugiau. Jis galėjo pasinaudoti situacija ir pasakyti, kad pats Viešpats kalbėjo su juo arba kad jis matė angelus, bet jis to nepadarė. Žurnalistų pora tvirtino, kad paklaustas, ką vyras matė šiame pomirtiniame sapne, jis diskretiškai nusišypsojo, o akys prisipildė ašarų. Galbūt jis tikrai matė kažką paslėpto, bet nenorėjo to viešinti.
Kai žmonės yra trumpos komos būsenoje, jų smegenys per šį laiką nespėja mirti. Todėl verta atkreipti dėmesį į daugybę istorijų, kad žmonės, būdami tarp gyvenimo ir mirties, pamatė tokią ryškią šviesą, kad net per užmerktas akis ji prasiskverbia taip, tarsi akių vokai būtų skaidrūs. Šimtas procentų žmonių atgijo ir pranešė, kad šviesa nuo jų pradėjo tolti. Religija tai aiškina labai paprastai – jų laikas dar neatėjo. Panašią šviesą pamatė ir išminčiai, artėję prie olos, kurioje gimė Jėzus Kristus. Tai yra dangaus švytėjimas, pomirtinis gyvenimas. Niekas nematė angelų ar Dievo, bet jautė aukštesnių jėgų prisilietimą.
12. Sapnai iš pomirtinio pasaulio
Mokslininkai įrodė, kad galime sapnuoti viską, ką tik įsivaizduoja mūsų smegenys. Žodžiu, svajonių niekas neriboja. Pasitaiko, kad žmonės sapnuose mato mirusius artimuosius. Jei nuo mirties nepraėjo 40 dienų, tai reiškia, kad asmuo iš tikrųjų kalbėjo su jumis iš pomirtinio gyvenimo. Deja, sapnai negali būti objektyviai analizuojami dviem požiūriais – moksliniu ir religiniu-ezoteriniu, nes viskas susiję su pojūčiais. Galite svajoti apie Dievą, angelus, dangų, pragarą, vaiduoklius ir ką tik norite, bet ne visada jaučiate, kad susitikimas buvo tikras. Būna, kad sapnuose prisimename mirusius senelius ar tėvus, bet tik retkarčiais sapne kam nors ateina tikra dvasia. Visi suprantame, kad įrodyti savo jausmų bus neįmanoma, todėl niekas savo įspūdžių neskleidžia toliau nei už šeimos rato. Tie, kurie tiki pomirtiniu gyvenimu, ir net tie, kurie tuo abejoja, po tokių sapnų pabunda visiškai kitaip pažvelgę į pasaulį. Dvasios gali nuspėti ateitį, kas istorijoje nutiko ne kartą. Jie gali rodyti nepasitenkinimą, džiaugsmą, užuojautą.
13. Vieno statybininko istorija
Yra gana garsi istorija, kuri nutiko Škotijoje XX amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje su paprastu statybininku. Edinburge buvo statomas gyvenamasis namas. Statybvietėje dirbo Normanas McTagertas, kuriam buvo 32 metai. Jis nukrito iš gana didelio aukščio, prarado sąmonę ir parai ištiko koma. Netrukus prieš tai jis svajojo nukristi. Pabudęs papasakojo, ką matė ištiktas komos. Pasak vyro, tai buvo ilga kelionė, nes jis norėjo pabusti, bet negalėjo. Iš pradžių jis pamatė tą pačią akinančią ryškią šviesą, o paskui sutiko mamą, kuri pasakė, kad visada norėjo tapti močiute. Įdomiausia tai, kad vos atgavus sąmonę žmona jam pranešė apie pačią maloniausią žinią – Normanas ketina tapti tėčiu. Moteris apie nėštumą sužinojo tragedijos dieną. Vyras turėjo rimtų sveikatos problemų, tačiau jis ne tik išgyveno, bet ir toliau dirbo bei maitino šeimą.
14. 90-ųjų pabaigoje Kanadoje atsitiko kažkas labai neįprasto.
Vienoje Vankuverio ligoninių budinti gydytoja priimdavo skambučius ir pildydavo dokumentus, bet tada pamatė mažą berniuką balta naktinė pižama. Jis sušuko iš kito greitosios pagalbos skyriaus galo: „Pasakyk mano mamai, kad nesijaudintų dėl manęs“. Mergina išsigando, kad vienas iš ligonių išėjo iš kambario, bet tada pamatė vaikiną žengiantį pro uždaras ligoninės duris. Jo namai buvo už poros minučių nuo ligoninės. Ten jis ir nubėgo. Gydytoją sunerimo tai, kad buvo trečia valanda nakties. Ji nusprendė, kad turi bet kokia kaina pasivyti berniuką, nes net jei jis nebuvo ligonis, reikia pranešti apie jį policijai. Ji bėgo paskui jį vos porą minučių, kol vaikas įbėgo į namus. Mergina pradėjo skambinti durų skambučiu, po to jai duris atidarė to paties berniuko mama. Ji sakė, kad sūnui iš namų išeiti buvo neįmanoma, nes jam labai bloga. Ji apsipylė ašaromis ir nuėjo į kambarį, kuriame savo lovelėje gulėjo vaikas. Paaiškėjo, kad berniukas mirė. Istorija sulaukė didelio atgarsio visuomenėje.
15. Angelas sargas Antrojo pasaulinio karo metais
Brutaliame Antrajame pasauliniame kare vienas privatus prancūzas beveik dvi valandas šaudė į priešą per mūšį mieste.. Šalia jo buvo apie 40 metų vyras, kuris jį pridengė iš kitos pusės. Neįmanoma įsivaizduoti, kokia didžiulė nuostaba buvo eiliniam prancūzų kariuomenės kariui, kuris pasuko ta kryptimi, norėdamas ką nors pasakyti savo partneriui, bet suprato, kad dingo. Po kelių minučių pasigirdo besiartinančių sąjungininkų riksmai, kurie skubėjo padėti. Jis ir dar keli kariai išbėgo sutikti pagalbos, tačiau paslaptingojo partnerio tarp jų nebuvo. Jis ieškojo jo pagal vardą ir rangą, bet niekada nerado to paties kovotojo. Galbūt tai buvo jo angelas sargas. Gydytojai teigia, kad tokiose stresinėse situacijose galimos lengvos haliucinacijos, tačiau pusantros valandos pokalbio su vyru negalima vadinti eiliniu miražu.
Panašių istorijų apie gyvenimą po mirties yra gana daug. Kai kuriuos iš jų patvirtina liudininkai, tačiau abejojantys vis dar vadina tai klastojimu ir bando rasti mokslinį žmonių veiksmų ir jų vizijų pagrindimą.
16. Po mirties žmogus palengvėja lygiai 22 gramais
Mokslininkai niekaip negali paaiškinti šio reiškinio. Daugelis tikinčiųjų linkę manyti, kad 22 gramai yra žmogaus sielos svoris. Buvo atlikta daug eksperimentų, kurie baigėsi tuo pačiu rezultatu – kūnas tam tikru kiekiu tapo lengvesnis. Kodėl yra pagrindinis klausimas. Žmonių skepticizmo negalima išnaikinti, todėl daugelis tikisi, kad paaiškinimas bus rastas, tačiau vargu ar taip nutiks. Vaiduoklius gali pamatyti žmogaus akis, todėl jų „kūnas“ turi masę. Akivaizdu, kad viskas, kas turi kažkokius kontūrus, turi būti bent iš dalies fizinė. Vaiduokliai egzistuoja didesniuose matmenyse nei mes. Jų yra 4: aukštis, plotis, ilgis ir laikas. Vaiduokliai nekontroliuoja laiko tuo požiūriu, iš kurio mes jį matome.
17. Prie vaiduoklių oro temperatūra mažėja
Tai, beje, būdinga ne tik mirusių žmonių sieloms, bet ir vadinamiesiems brauniams. Visa tai yra pomirtinio gyvenimo veiksmo realybėje rezultatas. Kai žmogus miršta, temperatūra aplink jį iškart smarkiai nukrenta, tiesiogine prasme akimirksniu. Tai rodo, kad siela palieka kūną. Sielos temperatūra, kaip rodo matavimai, yra maždaug 5-7 laipsniai Celsijaus. Paranormalių reiškinių metu kinta ir temperatūra, todėl mokslininkai įrodė, kad taip nutinka ne tik iš karto mirštant, bet ir po jos. Siela turi tam tikrą įtakos aplink save spindulį. Daugelis siaubo filmų naudoja šį faktą, norėdami priartinti filmavimą prie realybės. Daugelis žmonių patvirtina, kad šalia savęs pajutę vaiduoklio ar kažkokio subjekto judėjimą, jie jautė labai šaltą.
