Airija turi turtingą keistų ir nuostabių būtybių tradiciją, tačiau tai ne tik fėjos ir raubai. Kai kurie Airijos požemio gyventojai išties kelia siaubą. Kaip šie 10!
10. Abhartakhas
Seniai anksčiau Airių rašytojas Bramas Stokeris išrado Drakulą, Airijoje buvo kraujasiurbis Abhartachas. Vieną dieną piktasis burtininkas karalius iš kalvų aplink Glenulliną, nykštukas Abhartakhas , buvo nužudytas savo pavaldinių ir palaidotas stovėdamas. Kai kitą dieną jis grįžo reikalaudamas kraujo iš jų venų, įbauginti tiriamieji vėl jį nužudė. Bet tai nepadėjo. Abhartakhas toliau grįžo.
Iš nevilties jie rado miške atsiskyrėlį ir paklausė, ką daryti. „Abhartachas iš tikrųjų nėra gyvas, – paaiškino jis, – jis yra vienas iš neimh-mhairbh ["nemiręs"]. Kitaip tariant, jis negalėjo būti nužudytas. Bet jį būtų galima „pakabinti“, jei jį nužudytų kukmedžio kalaviju ir palaidotų aukštyn kojomis į žemę, apdengtą pelenų šakomis ir spygliais, po labai dideliu akmeniu. Abhartakhas ten liks tol, kol bus akmuo, – pasakė atsiskyrėlis.
Akmuo stovi iki šiol su medžiu, išaugusiu iš spyglių. Net ir dabar ji laikoma „bloga žeme“. Siaubinga, bet paskutinis bandymas jį išvalyti – 1997 m. – buvo sužlugdytas dėl sugedusio grandininio pjūklo, taip pat kraujo netekimo, kai akmenį kėlusi grandinė nutrūko ir nupjovė vieną iš darbininkų.
9. Banshee
Bene garsiausias Smaragdo salos ghoul yra banshee, kuris airių ( pupelė si ) reiškia „moteris iš ano pasaulio“. Jos riksmai ir verksmai, girdimi naktį, pranašauja mirtį šeimoje, bet tik jei jūsų šeima yra airė . Airių poetas W. B. Yeatsas apibūdino banshee kaip „fėjos padėjėja, sekanti senas šeimas ir tik jas“. Daugiau nei vienas laikomas garbe.
Karalienė banshee , Cliodna, buvo meilės ir grožio deivė, lydima paukščių, gydančių ligas. Tačiau ji taip pat priviliojo jūreivius į mirtį. Už tai ją nubaudė jūrų dievas Manaananas Makliras. Kai ji paliko anapusinį pasaulį, kad galėtų būti su savo mirtinguoju mylimuoju, Maklearas ją paskandino bangoje. Iš čia kilusi legenda Glandoroje, Korko grafystėje, kad garsi banga priklauso Cliodhnai.
8. Bananatas
Bananai ( bananaigh ) - rėkiančių moteriškų vaiduoklių tipas, patraukė mūšyje apsukti dangų virš mūšio laukų. Jie yra šiek tiek panašūs į banšes, o jų pavadinimas gali turėti panašią šaknį. Jei ne tik nuo draudimas , reiškiantis „balta“ arba „blyški“, bánánach gali kilti iš pupelė / draudimas , o tai reiškia „moteris“.
Ankstyvuosiuose airių tekstuose jie dažniausiai pasirodo kartu su vyriškos lyties kolegomis bokanais ( bocanaigh ). Šie „oro demonai“, kaip juos vadino vienuolijos mokslininkai, aktyviai skatino karo kraujo praliejimą. Sprendžiant iš jų vardo, kilusio iš bokanas (reiškia „ožka“), manoma, kad jie buvo panašūs į Pucką.
7. Fomoriečiai
Airių mitologijoje iš esmės yra dvi pagrindinės frakcijos: vienas gėris, Tueta Dé Danann, ir kitas blogis: fomoriečiai arba fomoriečiai. Manoma, kad pavadinimas kilęs iš už , reiškiantis „iš apačios“, ir priesaga, reiškianti „jūra“, „demonai“ arba „milžinai“.
Teigiama, kad fomoriečiai Airijoje pastatė megalitinių paminklų. Teigiama, kad fomoriečiai buvo pirmieji airiai, gyvenę 200 vyrų ir 600 moterų. Tačiau vyraujanti jų savybė yra mutantų išvaizda , kurią jie patys laiko tamsiųjų dievų palaima. Dažnai pasitaiko nesuderinamų galūnių, gyvūnų galvos, per daug akių ir pan. Jie taip pat įvaldo senovės žemės magiją - "gyvatės galia" - ir kontroliuoti orą bei marą.
Jų karaliaus Baloro Piktosios Akies akis degė tokia didžiulė, kad ją pakelti prireikė keturių vyrų. Su juo jis gali paversti žmogų pelenais ir nuniokoti ištisus regionus, kaip tai padarė su salomis į vakarus nuo Škotijos. Tiesą sakant, tai buvo taip pavojinga, kad jis visada dėvėjo septynis apsiaustus ir niekada jų nedavė savo vyrams. Kai tik atėjo laikas panaudoti jį prieš priešą, apsiaustai buvo nuplėšiami po vieną – pašalinant pirmąjį nuvytantį papartį, pašalinant antrą ruduojančią žolę, trečią kaitinant medžius ir taip toliau, kol buvo pašalintas šeštasis ir antra padegė pačią žemę.
6. Gorto baimė
Gorta baimė , arba "alkanas žmogus" bado metu klajoja po Airiją, elgetauja iš namų į namus maisto. Jo senovės kilmė yra neaiški. Remiantis kai kuriais pranešimais, jis kyla iš „alkanos žolės“ (arba féár gordach ), kuris prakeikia visus, kurie ant jo užlipa, iki bado. Kiti sako, kad baimės kalnas yra žmogaus, kuris mirė iš bado netoli pasakų kalno, vaiduoklis.
Kad ir kokia būtų jo kilmė, nelaimingasis baimės kalnas atrodo išsekęs, apsirengęs skudurais ilgais nešvariais nagais ir nešiojantis (dažnai numetęs) elgetavimo dubenį. Skirtingai nuo alkanos žolės, kurią galima sudeginti, baimės kalnas neįmanoma sunaikinti . Tačiau yra būdas apsisaugoti: užuojauta. Tiems, kurie jį maitina kuo gali, padėkoja arba atlygis už tarnybą , o tie, kurie to nedaro, ypač jei iš jo tyčiojasi (ar dar blogiau – puola), yra pasmerkti nesėkmei ir badui.
Štai kodėl sakoma, kad baimės kalnas pavertė karalius elgeta, o elgetas kunigaikščiais. Tačiau tai visada yra artėjančių sunkių laikų ženklas.
5. Ištraukimas
Atrakcija (kilęs iš senosios airių kalbos tikėjimas , reiškiantis regėtojas) yra Airijos atsakymas į dviprasmiškumą. Priklausomai nuo to, ar matote jį ryte ar vakare, jis gali atnešti sėkmės ar nesėkmės. Bet dažniausiai pasirinkimas yra blogas.
Įgaudama žmogaus, kurio mirtis neišvengiama, pavidalą, ši formą keičianti dvasia yra arba jie, arba artimas jų ženklas. Tai, kas jį išskiria iš įprasto kolegos, yra tai, kad jis yra linkęs užsiminti apie artėjančios mirties priežastį – rodyti nudegimus, jei tai gaisras, gniaužti krūtinę dėl širdies smūgio ir pan. Jis taip pat neturi. šešėliai . Nereikia nė sakyti, kad visa tai daro pasirinkimą dar baisesnį.
Afetchas gali pasirodyti po mirties, vaikščiojant tarp artimųjų laidotuvėse su tolima veido išraiška. Matyt, jei kurį laiką seki paskui jį, jis dings į tamsų kampą arba pasislėps už medžio.
4. Slua
Sluagh yra monstrai, turintys skonį žmonių sieloms, ypač tikros meilės sieloms. Pasak senolių, šliužai yra fėjos "išprotėjo" “ iškreiptas ir iškrypęs , be baimės, proto ar gailestingumo“. Vėliau krikščionys jas aiškino kaip nusidėjėlių sielas, pasmerktas klajoti po žemę, tempiančias sielas su savimi į pragarą. Teigiama, kad jie ypač aktyvūs per Heloviną, kai tradiciškai visi laužai buvo uždrausti, kad būtų išvengta jų dėmesio. Tačiau, kad ir kokia metų diena būtų, yra sena airių tradicija į vakarus nukreiptus langus laikyti sandariai uždarytus, kad šliužų neliktų. (Sakoma, kad jie atvyko iš vakarų po saulėlydžio.)
Sluogas taip pat paima mirtinguosius kaip vergus, liepdamas vykdyti savo įsakymus. Pvz., jei sliuogams bus atimta siela, kurios jie trokšta, jie privers savo vergus skersti galvijus, avis ir naminius gyvulius. Taip yra todėl, kad patys šliužai fiziškai nebūna, dažniausiai atrodo kaip banguotas šešėlis, panašus į didelį varnų pulką. Tiesą sakant, žodis šliužas reiškia „šeimininkas“.
Senovėje sliuogų buvo taip bijoma, kad žmonės pirmenybę teikė mirčiai, o ne likimui.
3. Dobhar-chu
Ūdros – dėl to, kaip jos laikosi už rankų, į maišelį, kuriame laiko savo daiktus, dėl jų purumo ir panašiai – į jas žiūrint neįmanoma nesijausti gerai. Iš esmės jie yra šiaurinio pusrutulio pingvinai; jas pamatęs negali nesišypsoti. Tačiau patikėkite Airijai, kad jie būtų baisūs.
Dobhar-chu yra savotiška ūdra iš pragaro, vampyras su „milžiniškos iltys“. Jis pirmą kartą buvo sutiktas Glenade ežero pakrantėje Leitrimo grafystėje, kietai užmigusį ant kruvino vienos Greisės Konoli kūno. Pamatęs padarą, jos vyras Terence'as McLaughlinas parbėgo namo, paėmė ginklą, grįžo ir nušovė padarą, kuris išleido bauginantį riksmą, kuris skambėjo kaip mirties barškėjimas. Atsakant iš ežero pasirodė kitas dobhar-chu, ir šis žmogus turėjo jį nužudyti. Baisu, kad ir Connolly, ir McLaughlin ant savo antkapių turi šių būtybių atvaizdus.
Tačiau tai nebuvo vieninteliai susitikimai. Dobhar-chu arba „Airijos krokodilas“, kaip kartais vadinamas, tariamai kovojo su kitais. Jis taip pat buvo matytas ir nufotografuotas dar 2000 m. Anot fotografo Seano Corcorano, pastebėjusio būtybę Omee saloje, Konemaroje, jis per kelias sekundes perplaukė ežerą, užšoko ant riedulio ir išleido „patys baisiausią ūžesį“. .
2. Ollifeistanna
Visi esame girdėję apie Šv. Patriką, išvarantį gyvates iš Airijos, bet ką reiškia senoji legenda? Na, mokslininkai nėra visiškai tikri, bet tai gali būti susiję su milžiniškų į kirminus panašių monstrų veisle. Kaip drakonai , olliphéisteanna (vienaskaita, olifininkas : nuo oll , „puikus“ ir peist , „kirminas“, „žvėris“, „roplis“) yra tokie masyvūs, kad jų gyvatės į kraštovaizdį įrėžia upes. Jie taip sako taip susiformavo upė Šanonas , liko po to, kai Oliteistas pabėgo nuo Šv.
Kitaip sakoma, kad jie laiką leidžia giliuose ežeruose, požeminiuose urvuose, ypač pelkėse ir pelkėse. Net jų kraujas yra toksiškas. Todėl, kai dievų gydytojas Dianas Cechtas pašalino tris olliphéisteanna kurie augo kūdikio krūtinėje, sudegino juos pelenais ir įmetė į upę. Bet net tada upė nustojo tekėti ir vanduo pasidarė juodas, žudydamas viską joje . Kitoje pasakoje oliteistas iššliaužia iš raganai lūžusio šlaunikaulio, užauga visu ūgiu ir ryja airių galvijus. Karys Conanas įšoko jam į burną, kad nužudytų jį iš vidaus, bet jo kraujas visam laikui tapo raudonu Lough Derg Donegalo grafystėje.
Didžiausia iš visų olliphéisteanna buvo Kaoranach , visų kirminų ir demonų motina. Manoma, kad ji vis dar gyvena Lough Derg mieste.
1. Dullahanas
Seniai anksčiau „Sleepy Hollow legendos“ „Airija turėjo savo raitelį be galvos. Dullahanas (reiškia „tamsus žmogus“) yra begalvis, juodais chalatais apsirengęs mirties pranašas, „barškantis per naktį“ ant žirgo, kaip botagą naudodamas žmogaus stuburą. Arba jis galėtų važiuoti savo didžiuliu juodu vežimu - "treneris-baueris" , kurį taip neįtikėtinai greitai tempė šeši žirgai be galvų, kad sudegė kelio pusė.
Tradiciškai Dullahanas yra pagonybės įsikūnijimas vaisingumo dievas Krom Dabha , kurio kruvinos aukos apeigos apėmė galvos nukirtimą. Jis laiko galvą prie rankos, nepaisant to, kad ji panaši į pelėsinio sūrio gabalėlį. Paimk jį, Dullahan matosi už mylių aplinką vidurnaktį persekiojant mirštančius. Jis tarnauja ir kaip žibintas – jo regėjimui pakanka irstanti fosforescencija.
Dullahanui visi vartai yra plačiai atidaryti, nesvarbu, ar jie užrakinti, ar ne. Taigi nėra prasmės priešintis. Tačiau nenorite būti per daug nekantrus. Liaudies pasakose gausu tų, kurie žiūri pro langus ir pamato Dullahaną, kad tik kraujas į akis.
Оставить Комментарий